Blogas

• 2010-10-25 / Parduotuvės salės darbuotoja Greta

  Atlygis aktoriui – didžiulė patirtis, kurią įgyju su kiekvienu vaidmeniu

  Gretos vaidmens atlikėja Toma Razmislavičiūtė juokauja, kad jeigu kas nors ją užkalbina apie teatrą, padaro didelę klaidą, nes apie tai ji galėtų kalbėti nesustodama. Mes ėmėm ir padarėm tą „klaidą“ – paklausėm, ką jai reiškia teatras. Siūlome ir Jums pasiskaityti Interviu su Toma.
  
  Kaip taip atsitiko, kad atsidūrėt Panevėžio Juozo Miltinio teatre?
  Labai paprastai. Po diplominių spektaklių Klaipėdoje, tuometinis mūsų Teatro vadovas Rimantas Teresas pasakė, kad norėtų mane matyti Juozo Miltinio Dramos Teatro aktorių trupėje. Gavau ir daugiau pasiūlymų iš kitų Teatrų vadovų. Tačiau tai tebuvo neapibrėžti pažadai apie man suteikiamas galimybes, apie būsimą uždarbį bei prognozės apie galimą vaidmenų gausą. Tuo tarpu Rimantas Teresas man pažadėjo konkretų didelį vaidmenį nuo pat sezono pradžios. Todėl pasirinkti nebuvo sunku. Svarbiausia dirbti, nedaryti pauzių - toks tada buvo mano noras.
  
  Kiek vaidmenų teatre turit?
  Oi, vaidmenų turiu daug. Tačiau skaičiuoti nenoriu - taip kaip negalima skaičiuoti Draugų. Dar visai neseniai kruopščiai skaičiuodavau, paklausta vardindavau savo darbus. Tačiau dabar jau, matyt, ne kiekis tapo svarbus, o vaidmens svoris. Manau pakaks, jei pasakysiu tik tiek, kad per sezoną turiu daugiausia du savaitgalius be spektaklių. O pastaruosius du mėnesius dirbu visai be išeiginių. Nepamanykite, kad skundžiuosi, ne, anaiptol - aš giriuosi (juokiasi). Kiekvieną dieną daug ko išmokstu. Ir man tai labai brangu.
  
  Ar yra išsiskiriantis vaidmuo iš kitų?
  Išskirti kažką labai sunku - taip kaip motiną neskirsto meilės vaikams. Tačiau yra vaidmenų, kurie mane pačią privertė pasikeisti. Tai yra Anna Frank V. Jevsejevo spektaklyje „Visada tavo. Anna Frank“. Tai tikra istorija apie žydų mergaitę, tiksliau apie Frankų ir Van Danų šeimų likimus Antrojo Pasaulinio karo metais. Tas vaidmuo mane daug ko išmokė. Pirmiausia - paprastumo: matyti pasaulį ir save tame pasaulyje tokią, kokia esu. Piešinys prasideda nuo paprasto pieštuko, o spalvas pridedam tik tada, kai norisi gražiau (šypsosi). Tas pats su kalba: jeigu sakai sakinį, tai ir sakai žodžius, kuriuos nori pasakyti - ne spalvini, bet ir nenutyli. Anna Frank išmokė mane kalbėti be užuominų ir be „aukštų materijų“. Kaip vaikai šneka: pasakė ir taškas, paklausė – reiškia klaustukas. Nėra daugtaškių. Klausytis irgi reikėtų išmokti tuo pačiu principu (juokiasi).
  Labai brangus man yra ir Elzės vaidmuo A. Pociūno spektaklyje „Duokiškio baladės“, pagal S. Šaltenio pjesę. Karo ir pokario istorijos mane labai jaudina. Nežinau kodėl, gal praeitam gyvenime buvau kaimo šuo?(šypsosi). Aš negaliu nežiūrėt filmų apie karą. Tos istorijos... tas žmonių ir likimų dramatizmas. Pavyzdžiui, Salomėja Neris - kokia jos gyvenimo istorija, kaip ji per karą bėgo, slapstėsi, buvo gi savo vaiką pametusi po traukinio sprogimo, kaip jo ieškojo. Viešpatie, kiek stiprybės motinos širdy. O kiek dar neaprašytų istorijų! Kokie stiprūs buvo žmonės, kokie ryžtingi. Ir nesirgo depresija. O mes dabar sergam. Iš nuobodulio, matyt.
  Na, o pats naujausias, mano vaidmuo - Maja, Sauliaus Varno spektaklyje pagal Ibseno pjesę „Kai mirę nubusim“. Mes ką tik išleidom premjerą, todėl smulkiau kalbėti apie vaidmenį man dar labai sunku. Žinau tik tiek, kad Toma su Maja - nagais ir dantim iki kraujo - viena iš kitos labai daug išmoko.
  
  Minėjot, kad šis vaidmuo sunkus. Kuo jis sunkus?
  Viskuo. Saulius Varnas nepakenčia buities teatre. Scenoje niekas negali būti taip kaip gyvenime. Nei žodis, nei judesys, nei veiksmas, net balsas negali būti žemiškas. Ir žmonės turi būti kitokie - tokie, kokie visuomenėje sunkiai išliktų arba jaustų amžiną dvasinį badą. Sauliaus Varno spektakliuose scena tampa ryšiu su pasąmone, su kosmosu, joje atgimsta iliuzija, kad žmogus turi tiesioginį ryšį galbūt net su balsu, kurį mes paprastai vadiname šeštuoju pojūčiu. Na, tai reikia pamatyti. Puikūs darbai, puikaus režisieriaus, kuris neleidžia į sceną neštis gyvenimo. Labai įdomu.
  Šis vaidmuo man parodė, kiek daug ko aš dar nemoku. Pykau ant savęs. Spektaklis ir fiziškai nėra paprastas. Tad grįžusi namo nebesuregzdavau sakinių nemikčiodama (juokiasi). Naktį atsijungdavau kaip barsukas, bet sapnuodavau spektaklį - na kaip ir priklauso (juokiasi). Iš tiesų, tai kiekvienam aktoriui linkėčiau kuo ilgiau karjeroje atrasti tai, ko dar nemoki.
  
  Kas yra didžiausias atlygis aktoriui?
  Kai buvau maža mergaitė, labiausiai mane užburdavo aktorių akys. Ir balsas... kaip jie kalba. Nuo vaikystės žinojau, kad nesu graži, tačiau svajojau būti intelektuali aktorė. Norėjau turėti to... šarmo. Nežinojau, kaip jį įgyti, tačiau tikėjau, kad viską pasieksiu darbu. Darbu su savimi. Ir dabar taip galvoju.
  Taip ateina ir atlygis: didžiulė patirtis, kurią įgyju su kiekvienu vaidmeniu. Kurdamas vaidmenį aktorius domisi žmonėmis, jų gyvenimais, skirtingomis istorijomis, likimais. Pamažu, patirtis susilieja ir tai kas artima vaidmeniui, savaime tarsi tampa jo priešistore. Aš apskritai labai kapstausi po psichologiją, man labai įdomu motyvai, priežastys, siekiamybės. Pavyzdžiui, kodėl žmogus elgiasi taip, o ne kitaip, kodėl myli, bet negali būti kartu, kodėl nenori bendrauti, bet bijo būti vienas ir t.t. Aš Stanislavskio sistemos mokinukė: jei žmogus labai piktas, jis visada turi bent vieną, bet stebuklingai gerą savybę. Taip, kaip nėra gero ir teisingo žmogaus be silpnybės. Įdomiausia yra tai, kas mažiausiai matoma. Taip pat kuriamas ir personažas. Su kiekvienu vaidmeniu pradedi vis labiau pažinti žmones ir tai yra beprotiškai įdomus gyvenimas - atlygis kurį gauni už įdirbį.
  Bet aš čia labai nuklydau - sakiau, kad užsivedu pasakoti be pabaigos. Tiesiog atlygis yra labai didelis ir daugiapusis. Na, išskyrus tą pusę kur pinigai (juokiasi). Tačiau ir jie tampa tik prieskoniu, kai visa kita gauni su kaupu.
  Negaliu nepaminėti Teatro gerbėjų laiškų. Labai sušildo. Aišku, laiškai turbūt daugiausia būna skirti ne man, ne Tomai, o mano personažui (šypsosi). Žmogus įsivaizduoja, kad aš ir esu tokia - toji Ana Frank. Ir tai yra puiku: jeigu kažkas po spektaklio išeina su pilnesne širdimi arba galva - aktoriui tai yra kaip išrišimas. Kiekvienas vaidmuo yra tarsi savarankiškas žmogus, kurį aktorius, kaip savo vaiką paleidžia į pasaulį. Labai gera žinoti, kad jis susiranda draugų.
  
  Ačiū Tomai už tokį įdomų ir gilų pasakojimą. Laukite kitų jos istorijų.