Blogas

• 2010-10-27 / Sūnus Žydrūnas

  Baigiamajam darbui statau filosofinę dramą apie tikėjimą

  Žydrūnas seriale – linksmas, nestandartinis jaunuolis. Jo personažą kuriantis aktorius Domas Malajavas – sąmojingas žmogus, labai užimtas studentas, lakstantis tarp serialo filmavimų ir mokslų. O Juk paskutinio kurso studentas – reikia ir baigiamąjį darbą ruošti. Pakalbėkim, kuo šiuo metu gyvena aktorius.
  
  Ar turite kokių bendrų bruožų su savo personažu Žydrūnu?
  Žinot, kokį bendrą bruožą turiu – jeigu man tektų gyventi 1970-uosiuose metuose, kur yra tarybų valdžia, kur yra diktatas ir tu negali daug ko sau leisti, negali daug kuo domėtis, neturi laisvės, tai aš kartu su Žydrūnu kurčiau laiko mašiną ir bandyčiau persikelti į ateitį arba pabėgti iš šalies.
  
  O tai kur norėtumėte persikelti, jei turėtumėte laiko mašina?
  Dabar niekur. Dabar ir čia gerai. O jei taip pafantazavus, tai ko gero kelčiausi į praeitį. Vien dėl to kelčiausi į praeitį, kad pamatyčiau, kokios yra žmogiškosios vertybės. Nes dabar mes turim tą laisvę, kurios neturėjo Žydrūnas su Albertu ir visi kiti žmonės gyvenę sovietiniais laikais. Mes tiesiog nemokam ta laisve naudotis. Ir nukentėjo mūsų dvasinės vertybės. Išsikreipė norai, mintys, mąstymas. Dvasinė sritis jau yra apmokestinama.
  Aš kelčiausi į prieškario Vokietiją. Turiu galvoje prieš I-ąjį pasaulinį karą.Todėl, kad ten  atsirado ir filosofija, ir psichologija, ir naujos meno rūšys. Tai buvo kaip židinys kurtis naujoms srovėms, kaip šaltinis. O dabar mes gyvename tame šaltinyje, kuriame viskas yra išsikeroję, persikreipę. Todėl ir  norėčiau persikelti į tą pradžią, kur buvo viskas sukurta.
  
  Domitės psichologija, filosofija? Nebuvo minčių studijuoti šiuos dalykus?
  Domiuose, bet studijuoti neketinau. Nuo 16-os metų pradėjau labai teatru domėtis.
  
  Esate paskutiniame kurse. Papasakokite, kokį diplominį darbą ruošiate?
  Dabar statome diplominius spektaklius, kuriuos parodysime Lietuvos teatruose, teatriukuose, vaikų studijose, mėgėjų teatruose. Bus sudaryta vertinimo komisija. Kiekvienas studentas turi parodyti spektaklį. Toks bus mūsų baigiamasis darbas.
  Aš pasirinkau  A. Škėmos vienaveiksmę pjesę „Kalėdų vaizdelis“. Tai būtų filosofinė drama. Pasakojama apie tai, kad kiekvienas žmogus turi norų, savo svajonių, kuriomis tiki. Bet kas tai yra tikėjimas? Vienas tiki Dievu, kitas tiki medžiu, kitas paukščiu, žmogumi. Tikėjimas yra labai sąlygiškas dalykas, nes mes tikime tuo, ko iš tikrųjų nėra. Mes tik įsivaizduojame, kad tai yra ir tuo tikime. Pagrindinis veikėjas spektaklyje suvokia, kad jis tiki tuo, kam nėra įrodymų. Ir jis suvokia, kad kiti žmonės, kurie galbūt yra atstumti gyvenimo, gal jie yra bomžai ar prostitutės, gal jie gyvena blogai, bet turi svajones, turi viltį, kuri juos veda į priekį. Pagrindinis herojus supranta, kad tie žmonės save apgaudinėja ir tas gyvenimas yra savęs apgaudinėjimas. Ir kaip yra skaudu ir žiauru gyventi suvokiant, kad tikėjimas veda tik į savęs apgaudinėjimą. 
  
  Ateityje koks kelias labiau domintų – aktoriaus ar režisieriaus?
  Aš galvoju, kad režisierius ir aktorius yra viename lygmenyje, kartu vienas priešais kitą. Režisierius vaidina kartu su aktoriumi, skiriasi tik tuo, kad režisierius stebi iš šalies. Šie dalykai visada šalia vienas kito.
  
  Jūs abu su Deividu (sūnus Albertas) esate bendrakursiai ir vaidinate seriale brolius, tai padeda ar trukdo?
  Žinoma, padeda. Nes esi jau susibendravęs, žinai jį kaip aktorių, žinai jį kaip partnerį, žinai ko tikėtis ir panašiai.
  
  Ačiū aktoriui Domui už pokalbį ir kūrybinio įkvėpimo statant diplominį spektaklį. Pokalbį su Domu pratęsim ateityje. Sekite naujus įrašus bloge.