Blogas

• 2010-10-20 / Tėvas Mykolas

  Kur aš buvau gyvenime, man visur buvo gera ir smagu

  Seriale tėvas Mykolas vis blaškosi tarp 1970-ųjų ir šių laikų: ten lyg savesnis, bet čia gyventi geriau. Aktoriui Juozui Bindokui  iš tų laikų daug kas, apie ką jis su sūnumis kalba seriale, labai gerai pažįstama. Tęsiam pokalbį  apie „anuos“ laikus.
  
  Ar tarnavote tarybinėje armijoje? Kokie prisiminimai?
  Puikūs prisiminimai. Kur aš buvau gyvenime, man visur buvo gera ir smagu. Tarnavau metus laiko, jau buvau baigęs konservatoriją ir netgi teatre sukūręs kelis vaidmenis. 1973 metais mane pakvietė į tarybinę armiją. Atsidūriau seržantų mokykloje Ukrainoje. Du su puse mėnesio mokiausi būti seržantu. Seržantų mokykloje buvo sunku. Mane ten paskyrė  „kaptiorščiku“ (atsakingu ūkvedžiu),  bet aš atsisakiau, nes man ten nepatiko.  Esu praėjęs ir „45 sekund podjom“, kai visam būriui per 45 sekundes reikia apsirengti arba „otboj“, kai per kažkiek sekundžių reikia atsigulti. Jeigu dėl tavęs kažkas neįvyksta, vadinasi, vėl visus kelia. Ir tualetus plaudavom, ir griovius beprasmiškai kasdavom ir į pratybas važiavom, su dujokaukėmis kilometrus lakstėm, bet aš tai priimu normaliai, man nieko ypatingai sunkaus nebuvo.
  
  Ar tarybinėje armijoje teko patirti  „dedovščiną“ ?
  Truputį. Mūsų būrys buvo gana išsilavinęs. Mano draugas buvo Eduardas Niemcas, toks stambus vyras, baigęs kūno kultūros institutą. Jis per pratybas granatą metė, niekas paskui surasti negalėjo. Buvo nemažai lietuvių, tai mes kažkaip atsilaikėm ir aš nepatyriau tos „dedovščinos“.
  
  Ar anuo laikmečiu teko susidurti su valdžios struktūrom?
  Aš atsitiktinai susipažinau su Austra Puziniene, žymaus Lietuvos dailininko Povilo Puzino žmona, kai ji po 40 metų apsilankė Lietuvoje. Ir dar ją nufotografavau prie jos portreto, tapyto prieš 40 metų. Tai čia tokia priešistorė. Paskui iš Amerikos ji siuntė Povilo Puzino albumą, išleistą Japonijoje. Gal buvo 1985-ieji metai. Man tas albumas neatėjo. Pasirodė, kad mano parašas buvo padirbtas, antspaudas suklastotas. Pradėjau ieškoti pašte ir tada sužinojau, kad prieš vėją nepapūsi.
  
  Sienos tada buvo uždarytos? Ar teko pakeliauti?
  Teko, per Teatro sąjungą. Buvo toks lyg ir kruizas. Iš Odesos išplaukėm laivu ir išlipom Kaire, pakeliui sustojome Varnoje Bulgarijoje, Turkijoje. Vietname dar teko būti. Su ta pačia Teatro sąjunga buvom nuostabioje kelionėje prie Baikalo. Po Europą nesu keliavęs. Anksčiau nekeliavau, todėl kad nebuvo galima keliauti, o dabar nevažiuoju, nes teatre dirbant nėra „lyšnų“ pinigų. Dar buvau Amerikoje - pagal iškvietimą. 1986 m. pusbrolis kvietė į Ameriką, bet manęs neišleido -  sutvarkiau dokumentus ir atėjo neigiamas atsakymas. Matyt todėl, kad buvau neženotas, vienišas. 1988 m., kai jau buvo atšilimas, pusbrolis iškvietimą pakartojo ir tada jau mane išleido. Pas pusbrolį viešėjau Pitsburge ir dar aplankiau klasioką Vilių Kavaliauską Niujorke  – pas jį gyvenau prie centrinio parko. Su teatru teko gastroliuoti Kanadoje. Iš ten mes keliese anksčiau laiko grįžome, tiesiog labai namai rūpėjo.
  
  Ateityje dar laukia daugiau įdomių istorijų iš aktoriaus Juozo gyvenimo – sekite naujienas interneto svetainėje.