Blogas

• 2010-10-06 / Šefas Linas Samėnas

  Kur jūs matėt, kad jautukams darytų masažą ar girdytų alumi

  Oi, gyvenimas pas mus seriale vyksta – ir agentai juodais apsiaustais sukasi ir meilės dramos rezgasi. Jaunimas kaip jaunimas, o mes pakalbėkim apie ūkį ir...ne bites, bet mėsą. Kas per stebuklas ta marmurinė jautiena? Sausais faktais kalbant, tai yra labiausiai vertinama ir brangiausia mėsa pasaulyje. O istorija, kaip tokia mėsa užauginama, tai tikrai verta dėmesio. Kur Jūs matėt, kad jautukams darytų kasdien masažus arba girdytų alumi? Pasakiškas gyvuliukų gyvenimas, tik kad pabaiga jo ne tokia ir laiminga. Vis tiek pateks ant stalo laimei tų, kurie tą mėsytę valgys.
  
  Taigi, nuo pradžių. Marmurinė jautiena kitaip dar vadinama Kobė jautiena. Japonijoje prie Kobės miesto tokie jautukai auginami. Aišku, tai yra ne bet kokia, bet speciali veislė, vadinama Wagyu. Ūkininkai didelių bandų nelaiko, vos po keliolika jautukų, bet už tai, kaip juos prižiūri ir globoja! Jautukai kasdien šukuojami – masažuojami skambant muzikai, įtrinami japoniška degtine sake. Miega jie ant minkštų čiužinių gerai vėdinamose patalpose.  Iš pirmo žvilgsnio pagalvojus, tai atrodo kaip visiška nesąmonė, tik japonams tą suprast, bet tas masažas turi prasmę – sumažinama raumenų įtampa, kad mėsa būtų minkšta. Jautukai turi būti nupenėti - pašaras jiems parenkamas pats geriausias. Ir ne tik tai. Prie viso to, jie kasdien gauna atsigerti alaus. Kam? Manoma, kad alus pagerina apetitą.
  
  Tokių gerai įmitusių ir išmasažuotų jautukų mėsytė išeina minkšta ir ne liesa,  su plonytėmis riebaliukų juostelėmis, kurių raštas primena marmurą. Todėl ji ir vadinama marmurine jautiena. Iš jos gamina didkepsnius. Japonai turi visokių receptų, kaip patiekti ją žalią, supjaustytą plonytėmis riekelėmis. Žinant tokių jautukų užauginimo istoriją, pasidaro aišku, kodėl marmurinė jautiena yra tokia brangi mėsa. Šiaip jau net baisu ištarti šią sumą, kiek jinai kainuoja, 1 kg – virš 500 eurų.
  
  Man neteko ragauti marmurinės jautienos, nors labai norėčiau, įdomu kaip virėjui, dėl ko gurmanai kraustosi iš proto. Čiupinėt čiupinėjau. Kartą, kai dirbau gurmaniškoje krautuvėlėje, netyčia užsisakiau tokios, bet grąžinau, nes labai jau brangu.
  Ar verta mokėti tokias sumas už mėsą? Požiūrio ir galimybių reikalas. Aš nemokėčiau, nesu toks turtingas. Čia panašiai kaip su eršketų ikrais ar japoniška fugu žuvimi. Yra žmonės, kuriems to reikia. Jie perka ne tik maistą, bet kartu ir kažkokią legendą. Kiti to niekada nesupras.
  Delikatesai, brangiausi pasaulyje dalykai visuomet apipinti tam tikrom istorijom ir tiesiog įdomu apie jas paskaityti.
  O dėl mėsos mano požiūris labai paprastas. Jeigu jautiena yra jauno mėsinės veislės ir tinkamai išauginto gyvulio – tai ir yra gera mėsa. Lietuvoje vis dar nėra jautienos valgymo tradicijų, labiau esam linkę prie kiaulės. Sunku pasakyti, gal daug kas bijosi iš senesnių laikų atėjusio mito, kad jautiena – tai yra karviena, kieta ir sunkiai įkandama. Bet viskas keičiasi į gerą. Lietuviai moka irgi auginti gerus mėsinius jautukus. Situacija šiandienos serijoje visai ne iš piršto laužta apie jauną ūkininką. Ūkininkas gal ir ne tas, bet iš tikrųjų IKI jautieną perka tik iš Lietuvos ūkininkų ir ne vyresnius nei 2 metų galvijus. Pats kurią čia dieną IKI pirkau jautienos nugarinės – puikiausia mėsa, nereikia jokių marmurinių :).
  
  Ateityje dar papasakosiu ne vieną istoriją iš kulinarinių įdomybių srities. Jei ne paragaut, tai bent žinot, kad pasaulyje ir tokių dalykų yra, irgi įdomu.
  
  Gero vakaro.
  Linas