Blogas

• 2010-09-17 / Parduotuvės mėsininkas Antanas

  Mėsininko Antano filosofija: daryk gerą kitiems

  Mėsininkas Antanas seriale netelpa į jokius šios profesijos steoretipinius rėmus – elegantiškas, išprusęs ir netgi turtingas, su savitu požiūriu į gyvenimą. Mėsininko vaidmenį kuria Klaipėdos dramos teatro aktorius Valentinas Klimas. Skaitykite pokalbį su juo.

  Pradėkim nuo personažo. Kokia ta mėsininko Antano filosofija?
  Daryk gerą kitiems. Nereikia sudarinėti bereikalingų problemų.

  Ar pačiam gyvenime kada teko pabūt mėsininku, tai yra gal vištai galvą nukirst ir išdorot ar kaime kokią kiaulę skersti?
  Na, gyvenime dažnai tenka būti a la „mėsininku“, kai reikia mėsos gabalą perpjauti arba žuvį išdoroti ( ir tik, bet ne daugiau!). Su jomis paprasčiau, jos šaltakraujės ir nekelia jokių scenų. Esu ne kartą vištą išdarinėjęs, bet jai galvos tikrai nekapojęs. Bijau, kad sau per nagus užvažiuosiu. Neturiu tam ypatingo potraukio, o ir parduotuvėje jos jau būna begalvės. Matyt kažkokios pacifistinės jėgos manyje slypi. Kai tenka įkyrią musę priploti, tai egzekuciją vykdau užsimerkęs ir visada giliai atsidūstu: „prisiskraidė vargšelė“... Ką jau kalbėt apie kiaules! Nors atidžiau pagalvojus – ką gali žinoti... kiaulė kiaulei nelygu... Žiūrint kur šuo pakastas.

  Serialas „Iki pasimatymo, mama“ nukelia į tarybinius laikus? Kas Jums iš ano laikmečio labiausiai įstrigo į atmintį.
  Aš gi tada buvau studentas! Važinėdavau “autostopu”. Dėvėjau džinsus, kurių nusipirkti būdavo neįmanoma. Klausydavausi Liuksemburgo radijo ir “Amerikos balso”. Skaitydavau pogrindinę literatūrą: A.Solženyciną, J.Brodskį, V.Šalamovą, A.Achmatovą, O.Mandelštamą, M.Bulgakovą ir kt. Nepasakodavau politinių anekdotų nepažįstamiems žmonėms.

  Mėsininkas Antanas Klaipėdos gatvėmis rieda prabangiu senoviniu automobiliu? Kokį automobilį realiame gyvenime vairuojate?
  Jokio. Teko su „seneliu“ atsisveikinti. Atitarnavo. Laikinai persėdau ant dviračio.

  Ar mokate taupyti?
  Man taupymas yra susijęs su dviem dimensijom: laiku ir galimybėmis. Kai ateina ta lemtinga apsisprendimo akimirka, kai aš stoviu prieš tai ko noriu, visada savęs klausiu: – Ar man tikrai to dabar  reikia? Ar aš galiu sau tai leisti? Ir visada, kaip koks sprinteris išsišoka emocionalusis pradas, kuris viduj šaukia: taip, reikia, labai reikia, gali, pirk ir t.t.  Tada prisiverčiu ir „įjungiu“ racionalųjį pradą ir sau sakau: -stop vyruti, eik namo, atvėsk ir pagalvok. Gal rytoj jau nebereikės. Visaip paskiau būna. Rytojus irgi ne visuomet pasitaiko taupus. Nors labai labai išlaidauti aš nemėgstu, o ir negaliu. Kartais...

  Ar jaučiatės laimingas žmogus? Koks Jūsų laimės receptas?
  Kirba tokia valiūkiška frazė, kurią norisi mestelt: „Giliai kvėpuokite ir sveikai maitinkitės“. Tiesios tame yra, bet būtų per daug jau primityvu ir naivu. Aš dažniausiai jaučiuosi laimingas. Apskritai, reiktų labiau apmąstyti, įsisąmoninti ir priimti, o tai nėra labai paprasta ir lengva:  Kas yra gyvenimo tėkmė? Daug kas priklauso nuo paties žmogaus vidinių vertybių, teikiamų prioritetų. Atsakymą, koks jis bebūtų, kiekvienas anksčiau ar vėliau suranda. Iš tikrųjų, juk nėra gyvenime žmogaus, kuris, gilindamasis į save, sulauktų labai linksmų rezultatų. Todėl visą tą suvokimą reikia stoiškai iškęsti. Kitaip juk nebus. Mano laimės receptas labai paprastas: NESITIKĖK. NEBIJOK. NEPRAŠYK.
  O jeigu ir tai nepadeda, tuomet „Giliai kvėpuokite ir sveikai maitinkitės“ arba prisiminkime Salvadorą Dalį, kuris sakė: „Yra tik vienas skirtumas tarp išprotėjusio žmogaus ir manęs. Aš neišprotėjęs“.