Blogas

• 2010-11-23 / Parduotuvės salės darbuotoja Greta

  Visus mano vaidmenis lydi muzika. Ir mane pačią

  Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorės Tomos Razmislavičiūtės grafikas įtemptas – spektakliai, repeticijos, filmavimai. Ar gali likti dar kam nors laik? Matyt, kai yra didelis noras, tai laiko atsiranda viskam. Tomai tas noras yra muzika.
  
  Kada atsirado muzika Jūsų gyvenime? Gal šeima daininga?
  Nesu iš tų, kurios nuolat ką nors niūniuoja ar dainuoja duše. Bet muzika mano gyvenime atsirado seniai – dar tada, kai trejų metukų pradėjau rengti pasirodymus savo Seneliams kaime. Mudvi su Sese visada buvom tos, kurių giminaičiai prašo padainuoti. Repertuaro turėdavom su kaupu ir suokdavom dviem balsais:). Sesė dainuoja angelo balsu, o aš paaugusi supratau, kad man geriau dažniau patylėti :). Todėl dabar muziką klausau. Negaliu gyventi be muzikos. Nieko be jos negaliu – būti negaliu. Muzika yra gėris, žmonėms įkvėptas paties Dievo. Muzika gydo, glosto, kutena. Ji nepalieka žmogaus vienišo, bet negriauna vienatvės. Visus mano vaidmenis lydi muzika. Ir mane pačią taip pat.
  
  Minėjote „muzikalkę“. Kokio dalyko mokėtės ?
  Muzikalkė... :)). Tik mokiniai ją taip vadindavom, o iš tiesų Muzikos Mokyklą visada prisimenu su pagarba. Taip norėjau ten mokytis, kad į parengiamąją klasę patekau dar lankydama vaikų darželį. Tad muzikos mokyklos mokine tapau anksčiau nei mokyklos :). Ir ten buvau padykusi. Lankiau fortepijono klasę, bet šalia specialybės ir kitų privalomų pamokų dar lankiau chorą, vėliau bosinės gitaros pamokas. Gavusi specialybės diplomą užsirašiau į dirigavimo pamokas, o pusę metų ir su smuikeliu mėginau susidraugauti. Beje, Senelis ir Močiutė kaime mane dar mokė groti akordeonu. Šioje vietoje tampu patarlės “Devyni amatai..“ gyvu pavyzdžiu :). Iš viso to didžiausia meilė liko bosinei gitarai ir fortepijonui. Džiaugiuosi, kad galiu juo pagroti ką tik noriu. Todėl nagų niekada neauginu, o Tėvelių namuose stovintis pianinas yra mūsų šeimos narys.
  
  Taip pat kažkuriame interviu užsiminėte apie sakralinį chorą...
  Tai dar vienas būrelis, kurį lankydavau po pamokų :). Giedojimas mišiose, pačios giesmės vis tik jaudina ir nuteikia ypatingai, nepaisant asmeninio ryšio su religija ar Dievu. Nemanau, kad yra žmogus, galįs išlikti tam abejingas. Giedojimas sakraliniame chore mane išmokė bažnytinės etikos ir... įsiklausymo. Žodžiai, kuriais žmonės kreipiasi į Dievą - kokie jie? Ogi tie patys, kuriais kalbamės kasdieniame gyvenime. Argi tai ne nuostabu? Tais pačiais žodžiais galim bendrauti su Dievu ir su žmonėmis, tais pačiais žodžiais mes išsakom pagarbą ir galim parklupdyti kitą... Ar nereikėtų atidžiau rinktis?
  
  Praeitais metais dalyvavote projekte „Chorų karai“ ir Panevėžio žaliasis choras gyvuoja ir koncertuoja iki šiol. Kaip nusprendėte dalyvauti šiame projekte? Kas labiausiai įsiminė iš šio projekto?
  Nusprendžiau labai netikėtai pačiai sau. Net nenusprendžiau, tiesiog atsidūriau tuo laiku toje vietoje. Iš vienatvės. Po mylimo Senelio netekties ieškojau nusiraminimo, jutau, kad noriu dainuoti ir  būti tarp žmonių. Taip atsidūriau modernaus vokalo studijos chore. Paskelbus atranką visi choro nariai joje dalyvavo. Aš labai „laužiausi“ :). Maniau, kad mano profesijos žmogui net nederėtų ten dalyvauti, tačiau nenorėjau choro draugams atrodyti pasipūtėle, tad nuėjau, tyliai regzdama planą, kad kaip nors „patepsiu slides“. Bet nepavyko :). Vadinasi, taip turėjo būti. Dabar didžiuojuosi, kad esu „Žaliojo choro“ dalis. Mes labai daug dirbom. Didelę dalį filmavimų aš praleidau dėl spektaklių teatre, tačiau per pertraukėles skuosdavau prie televizoriaus ir kartais iki ašarų sirgdavau už savuosius. Devynis pilnus mėnesius praleidome drauge su „Žaliuoju choru“ ir tai dar nepabaiga – dar pildome savo repertuarą ir ruošiamės dideliam turui per Europos šalis. Tai yra tobulas darbo kolektyve pavyzdys: mes visi labai užimti, juk „Žaliasis choras“ yra mūsų laisvalaikis, kuriam galim skirti labai ribotą laiką. Tačiau jei ne vieni, tai kiti tam tikrais etapais veža didžiausią organizacinį ir techninį krūvį ant savo pečių. Taip susikalbėdami mes gyvuojam ir papildom savo gyvenimus nemaža doze džiugesio. Man asmeniškai dalyvavimas projekte padėjo atrasti apskritai labai daug. Gerokai daugiau nei galėjau įsivaizduoti. Manau, kad mano Senelis – mano Angelas Sargas mane ten ir nusiuntė. Bet apie tai jau būtų kitas pilnas interviu :).
  
  Kokią muziką Jums labiausiai patinka klausyti ir kokią muziką labiausiai patinka atlikti?
  Klausau įvairią muziką: pradedant klubine, baigiant klasika. Mano grojaraštis man yra tobulas, jame nėra atsitiktinių kūrinių. Muzika turi būti tokia, kad jei skrisdama į Indiją ausinuke turėsiu tik vieną kūrinį, galėsiu jį visas 11 dienų klausyti nesustodama ir jis manęs nesupykins :). Kita vertus, man patinka ir tai, ką mes darome su choru, nes ten daina neatsiejama nuo šokio. Būsiu atvira - būtent šokti chore man ir patinka labiausiai :). Bet jei pradėsiu apie šokį – vėl nebus kalbai pabaigos :).
  
  Ačiū Tomai už jos nuoširdų ir įdomų pasakojimą.