Blogas

• 2010-10-11 / Mama Verutė

  Žmonės dabar pasinešę ant pseudo vertybių

  Aktorė Nijolė Sabulytė scenoje jau daugiau kaip 40 metų. Ji sako, kad itin mėgsta komedijas, bet jos repertuare buvo daugybė įvairių žanrų, o vaidmenų sukurta daugiau nei 120. Paprašėm aktorės daugiau papasakoti apie jos veiklą.
  
  Jūsų biografijoj ne vien tik komedijiniai vaidmenys ir ne vien teatras?
  Ne. Buvo daug stiprių vaidmenų. Ir Marija Sriuart, ir „Elektrai skirta gedėti“. Vaidinau labai daug, visokius vaidmenis. Aš labai mėgstu skaityti. Esu keletą kūrybinių vakarų paruošusi – skaičiau poeziją pagal R.Tagorę Pakutuvėnų, Kretingos, Kaišiadorių bažnyčiose, mūsų  klasiką – I.Simonaitytę, J.Biliūną, Lazdynų Pelėdą. Po mokyklas važinėjau. Labai jau mėgstu humorą. Ruošiu J. Erlicką, bet dar nesudėliojau pilnai, kad turėčiau visą gabalą skaitymui, kad ir 50 minučių. Labai norėčiau paruošti maldas iš Carmen Bernos de Gasztold „Nojaus arkos“. Jos jau beveik parengtos, bet dar nerandu rakto, kaip viską „įvilkti“. Ten yra žvėrelių maldos – dramblio, pelės, drugelio, šuns, katino.
  Žmonės dabar pasinešę ant pseudo vertybių. Jei turiu vakarą, paskaitau, žmonės džiaugiasi, būna net ir  apsiverkia, prieina, dėkoja. Sako, tarsi kažkas nuo sielos nuslinko. Vadinasi, tu padedi, ne tuščiai tą darbą darai, jei jau tokia profesija.
  Bet vis tiek, reikia jausti nuo to malonumą. Aš ir Jūros šventes vesdavau, ansamblyje „Senoliai“ dalyvavau. Buvo toks duetukas – Rozalija ir Martynas, kurdavom anekdotines situacijas vyro ir žmonos tema. Vienas dalykas teatras, bet visai kas kita išeiti Jūros šventės metu prieš minią žmonių. Dabar tai scenarijus rašo, o prieš 30 metų nebuvo kažkokių ypatingų scenarijų. Man ir lūpos džiūdavo. Pamatai minią, tai tau kojas pakerta. Paskui save pripratini. Jei esi aktorius, tu dabar būk malonus, užimk publiką. Ir tuo metu žiūri, kokia publika, koks jos nusiteikimas ir renkiesi, kokį gabalą skaityt – rimtą ar linksmą. Štai tada tu ir esi aktorius. Tu įvaldai profesiją. Manęs dabar ir klausia studentai: „Tai kaip, ar jus nesigailite, daugelis sako, kokia čia profesija...“
  
  Bet iš tikrųjų, kai Jūs rinkotės tą profesiją buvo visai kiti laikai, tėvai turbūt sakė, vaikeli ką tu darai?
  Sakė. Pas mus visi ėjo iš idėjos, visi tiesiog degė teatru. Teatras daug ir davė. Aš turėjau nepaprastai gerus dėstytojus. Ir mokykla buvo labai stipri.
  
  Gimėte Vilniuje, paskui atsidūrėte Klaipėdoje? Papasakokit šiek tiek savo biografijos.
  Tėveliai pokario laikotarpiu gyveno Vilniuje. Sesute gimė, tada aš. Krikštyta esu Jonų bažnyčioje. Tėvelis dirbo ligoninėje, bet neturėjo diplomo, tai dėl to jį kilnojo iš vietos į vietą, tiesiog mėtė. Gyvenom Molėtų rajone Inturkėje, paskui - prie Anykščių Debeikiuose, pusė metų Palemone, paskui Panevėžyje. Panevėžyje muzikos mokyklą lankiau, grojau smuikeliu, bet nieko su manim neišėjo, nes mokykloje prasidėjo prasti popieriai, tai tėveliai iš muzikos mokyklos mane atsiėmė. Tėvas ieškojo, kur namus statytis ir pasirinko Kaišiadoris, sako, čia bus vaikams patogu važinėti į mokslus. Baigiau Kaišiadorių vidurinę mokyklą.
  Anksčiau būdavo taip - atvažiuoja režisieriai ir renkasi aktorius. Taip atsidūriau Klaipėdoje.  Bet labai džiaugiuosi, kad į Klaipėdą patekau. Gal Vilniuje buvo ir daugiau galimybių, ten ir televizija, filmai, serialai, kur man būtų įdomu. Bet kaip P. Normantas sakė, Klaipėda turi savo aura, jinai ją išlaiko, gal todėl, kad žmonės labai daug ką jūrai atiduoda – tą skausmą ar neviltį. Tikrai čia yra gerai – nueini prie jūros...
  
  Minėjote, kad bėgiojate prie jūros?
  Dabar jau nebėgioju. Anksčiau toks mūsų ratelis buvo, kokios 7 ar 8 moterys. Būdavo anksti iš ryto keltu persikeliam į Smiltynę. Nubėgi prie jūros, mankšta, išsimaudai ir keltu persikeli atgal. O dabar tai tik suomiška pirtis savaitgaliais prie jūros - nesvarbu, ar žiema, ar vasara.
  
  Klaipėdos aktoriams dabar ne pats lengviausias laikotarpis – teatras uždarytas rekonstrukcijai.
  Dabar neturim teatro ir mūsų biografijoje be galo sunku, kad taip atsitiko antrą kartą. Jau sykį  buvom išėję, 8 metus praleidom muzikiniame teatre. O dabar duok dieve, prie šiuolaikinių technologijų, gal greitai viskas įvyks, jeigu pinigų gausime. Reiškia, buvo padarytas brokas. 20 metų pabuvom ir vėl tas pats, pastatas labai greitai pradėjo smegti. Visas teatras buvo paramstytas rąstais. Dabar mums varganas laikotarpis. Ir režisieriai nenori atvažiuoti. Spektakliai vyksta Žvejų rūmuose – salė milžiniška, scena nepritaikyta teatrui. Ir jeigu padaro dekoracijas, tai paskui negalima tų spektaklių išvežti, nes niekur netelpa tos dekoracijos. Tiesiog reikia pralaukti tą laiką.
  
  Ačiū Nijolei Sabulytei už pasakojimą. Laukite kitų susitikimų.