1970-ieji. Statistinė sovietinė šeima – tėvas Mykolas, motina Verutė  ir du jų sūnūs Albertas ir Žydrūnas gyvena tipišką sovietinį gyvenimą. Sūnūs, rūsyje įsirengę technines – kūrybines dirbtuves, mėgina išgauti amžinojo sotumo eliksyrą. Vieno bandymo metu įvyksta šalutinė reakcija ir sūnūs kartu su tėvu, tuo metu buvusiu rūsyje, patenka tiesiai į 2010-uosius. Atidarę rūsio dangtį, jie išlipa IKI parduotuvėje. Patirtą gastronominį, kultūrinį ir visokį kitokį šoką keičia nuoseklus adaptavimasis naujoje aplinkoje – tėvas ir sūnūs susipažįsta su parduotuvės kolektyvu, atranda naujų draugų ir pažįstamų. Mama Verutė taip ir lieka 1970-uosiuose. Deja, nei šeimos vyrų neįmanoma sugrąžinti į praeitį, nei mamos perkelti į 2010-uosius. Su mama Verute sūnūs bendrauja  pačių sukonstruotu aparatu - vaizduokliu, tačiau kyla daugybė nesusipratimų – kaip 1970-ųjų tarybinio laikmečio žmogui paaiškinti 2010-ųjų realijas ir aktualijas? Sūnūs ir toliau kuria sotumo eliksyrą ir bando sugalvoti, kaip grįžti į atgal į praeitį. Bet ar tie seni laikai jiems vis dar  atrodo viliojantys?

Sūnūs,  jauni ir nevedę, netrunka įsipainioti į meilės istorijas. Jaunėlio Žydrūno,  iki lemtingosios kelionės į ateitį savo kaime garsėjusio meilės nuotykiais, akiratyje atsiduria prekybos centro IKI kasininkė ir nuolatinė pirkėja - psichologė. Jis pats į akį krinta ryškius drabužius dėvinčiam ir itin aktyviai bendraujančiam nuolatiniam pirkėjui Almantui. Tėvas Mykolas IKI prekybos centre padaro žaibišką karjerą ir sulaukia išskirtino direktorės dėmesio. Tėvas ir sūnūs kasdien sukasi prekybos centre IKI patirdami naujus atradimus  ir palaipsniui pamiršdami „blato“ ir „deficito“ sąvokas, „Žigulinį“ alų ir to paties pavadinimo mašinas, platėjančias kliošines kelnes ir vokalinius instrumentinius ansamblius „Kopų balsai“ ar „Elektrėnų žiburiai“...